Trucks
Paso de los Caracoles (liet. „Gyvačių kelias“) pavadinimą gavo dėl savo 29 lėtų posūkių, kurie automobiliams ir sunkvežimiams prasideda nuo 800 metrų aukščio virš jūros lygio ir pasiekia svaiginančius 3 200 metrų šalia sienos su Argentina. Žiemą, kylant ir leidžiantis šiuo keliu, didelį pavojų kelia ledas ir keli metrai sniego, tuo tarpu vasarą svilina sunkiai pakrautų sunkvežimių stabdžiams ir varikliams negailestingas karštis.
„Kaskart pamatęs avariją pagalvoju, kodėl tas vairuotojas važiavo pernelyg greitai, tuomet susimąstau apie šeimą, kuri niekada jo nebepamatys“, – spausdamas pedalą ir stačia įkalne kylantis Juanas Manuelis Manrique. „Tėvas visada mane mokė būti atsargiu, elgtis pagarbiai, tačiau niekada nebijoti – iki šiol man tai padėjo.“
Jis daro kitą dar platesnį posūkį, kad sunkvežimiui būtų lengviau pasukti slėnio link. Draugiškai pamojuodami ir per atvirus langus ištardami „labas“ vairuotojai pasisveikina. Ties 10 posūkiu jis parodo apgadintą konteinerį, stovintį ant šlaito tarp 10 ir 12 posūkių. Jis paaiškina, kad vyno krovinį iš Argentinos gabenusio sunkvežimio vairuotojas važiavo pernelyg greitai. Priekaba apvirto ir kartu nusitempė vilkiką.
„Manau, kad vairuotojas išsigelbėjo iššokdamas prieš sunkvežimiui nuriedant nuo kalno. Jis susilaužė keletą kaulų ir patyrė sunkių sužalojimų“, – rimta veido išraiška sako jis. „Bet jis išgyveno.“
Tėvas visada mane mokė būti atsargiu, elgtis pagarbiai, tačiau niekada nebijoti – iki šiol man tai padėjo.
Keliaudamas Čilės Andų kalnais Argentinos link, jis niekad neatitraukia akių nuo staigių kelio posūkių. Kiekvienas posūkis sunumeruotas – daugiausiai gyvybių pareikalavusio numeris yra 17. Jis buvo pramintas „Curva de la muerte“ arba „Mirties posūkiu“. Pravažiuojant ženklą jo akys susiaurėja, tačiau jo žvilgsnis užtikrintas. Jis parodo skirtingas vietas, kuriose neseniai ir praeityje įvyko nelaimių. Daugybė nelaimėlių buvo jo geri draugai. Tampa aišku, kad egzistuoja dažnai čia važiuojančių ir patį svarbiausią sienos punktą tarp Čilės ir Argentinos kertančių vairuotojų brolija.
Trumpiausias maršrutas nuo San Antonio uosto iki Santjago vakarinės dalies Čilėje link Mendozos vietovės Argentinoje, toliau vedantis į Braziliją – tai svarbiausia logistikos vietovėje atšaka. Šiuo keliu gabenama viskas – prekės iš viso pasaulio nuo bananų iš Ekvadoro pakrantės iki naujų blizgančių automobilių iš Azijos. Šiandien Juano Manuelio priekaba su šaldytuvu, pakrauta 25 metrinių tonų bananų, keliauja į Mendozą. Variklio sukimo momentas ir tolygiai veikianti pavarų dėžė leidžia visą dėmesį skirti pavojingam keliui.
45 iš 64 savo gyvenimo metų Juanas Manuelis vairuoja sunkvežimius visoje Pietų Amerikoje. Išvykdamas savo gimtajame Mindozos mieste Argentinoje jis palieka savo žmoną ir keturis suaugusius vaikus. Jis daug apie juos galvoja, tačiau jo šeima jaučiasi rami – jis niekada nebuvo patekęs į avariją ir žino, kad pagrindinis jo prioritetas yra grįžti namo ir pamatyti šeimą.
„Bendrovės savininko požiūris turi didelio poveikio nelaimingų atsitikimų statistikai“, – paaiškina jis. „Kai kuriems savininkams vairuotojas nerūpi, jie pernelyg jį spaudžia, įranga yra sena ir pasenusi, tai visada nulemia daugiau nelaimių.“
Jis paaiškina, kad bendrovė, kurioje jis dabar dirba, niekada nesusidūrė su jokiomis rimtomis avarijomis, be to, tai viena iš didžiausių Čilės–Argentinos maršrutu veiklą vykdančių bendrovių. Savininkas palaiko labai artimą ryšį su savo darbuotojais.
„Kai savininkas skambina norėdamas pasiteirauti, kaip sekasi, paklausia apie tavo šeimą ir išties domisi tavo gerove – tai svarbu dirbant kelyje“, – sako Juanas Manuelis. „Pernelyg didelis spaudimas nėra gerai.“
Bendrovė turi 80 sunkvežimių, dar 30 yra užsakyta, ir ji specializuojasi šaldytų krovinių gabenimo srityje. Visi jos sunkvežimiai – „Volvo FH“, taip pat tai pirmoji bendrovė Čilėje, įsigijusi naująjį FH. Juanas Manuelis vairuoja 2015 m. FH 500 vilkiką, kurį bendrovė ką tik gavo. 6x2 konfigūracijos vilkike sumontuota „I-Shift“ pavarų dėžė. Laikantis politikos „vienam vairuotojui vienas sunkvežimis“, netrukus kelyje jis taps patikimu draugu.
Tėvas mane visko išmokė apie sunkvežimius, taip pat ir apie šiuos kalnus.
„Lyginant su senaisiais, šie nauji sunkvežimiai užtikrina itin gerą matomumą, turi itin gerą pakabą ir stabdžius, tad juos vairuojant mažiau pavargstama“, – paaiškina jis. „Be to, jie žymiai saugesni. Juose itin patogu miegoti, todėl kitą dieną nubundi pasiruošęs leistis į kelią gerai pailsėjęs. Gultai yra patogūs ir šiuose sunkvežimiuose pasijunti tarsi namuose. Vairuojant juos man niekada neteko susidurti su neplanuotomis prastovomis dėl techninių problemų.“
Saulei besiruošiant pasislėpti už kalnų, šalikelėje jis pasiruošia sau kepsnį ir vištienos. Jis kalba apie tuos kartus, kai į kelią su juo leidžiasi žmona.
„Niekas negamina taip, kaip mano žmona“, – sako jis. – Tačiau mums drauge išvykus į kelią, gaminu aš. Tai jos laikas ilsėtis. Man nepatinka apsistoti viešbučiuose ir valgyti restoranuose. Mano gamintas maistas yra žymiai geresnis ir sveikesnis.“
Jis šiek tiek pasėdi savo kėdėje ir žvelgia į kalnus, kurie tiek daug metų yra jo darbo vieta, suteikusi tiek džiaugsmo, tiek liūdesio. Po kelerių metų jis išeis į pensiją ir su savo žmona visą laiką leis namie gražiojoje Mendozoje.
„Tėvas mane visko išmokė apie sunkvežimius, taip pat ir apie šiuos kalnus, – prisimena Juanas Manuelis. „Kartą jis man pasakė, kad Andai visada bus čia. Visada! Anksčiau ar vėliau mes visi mirsime. Tačiau Andai išliks.”
Modelis: 2015 m. „Volvo FH 500“ su „I-Shift“, 6×2 ašies konfigūracija.
Variklis: 13 litrų vienaeilis, šešių cilindrų 500 AG ir 2 500 Nm sukimo momentu esant 1 050–1 400 aps./min.
Priekaba: 27,5 m³ tūrio amerikietiška šaldoma priekaba.
Užduotys: šaldytų prekių gabenimas iš Čilės į Argentiną.