Trucks
„Galiu šią perėją pervažiuoti atbulomis“, – sako besišypsantis 61-erių metų vyras. Beveik 2 300 m virš jūros lygio aukštyje, aukščiausiai šiaurės Afrikos kalnuose esanti perėja – 50 km ilgio 9 valstybinio kelio atkarpa leidžia mėgautis kvapą gniaužiančiu sniego kepurėmis padengtų kalnų ir žalių šlaitų, nuklotų vaizdingomis gyvenvietėmis, kraštovaizdžiu. Autentiškas marokietiško gyvenimo būdo skonis, kurį sunku pajusti miestuose, itin vilioja užsieniečius. Tizi n’Tichka, kuris aborigenine berberų kalba reiškia ganyklų kelią, yra strateginis kelias Maroko ekonomikai: jis jungia du miestus Marakešą ir Uarzazatą, kurie kasmet pritraukia milijonus turistų ir yra pageidaujamos Holivudo ir Bolivudo filmų kūrėjų filmavimo vietos.
Tačiau jo staigūs posūkiai, vingiuojantys palei pavojingus ir prastai apsaugotus skardžio kraštus vienoje pusėje bei pavojų keliančias nuošliaužas kitoje, taip pat kelio įgriuvos ir pernelyg dažnai neapgalvoti vairavimo veiksmai važiavimą gali paversti gyvybės arba mirties klausimu. Todėl Omaras Aitas Mbarekas galbūt turi teisę bent šiek tiek pasigirti: beveik trečdalį 44 darbo metų transporto sektoriuje jis važinėjo šiuo keliu be jokių avarijų. Kaip tai jam pavyko?
„Kai šiuo keliu vairuoju sunkvežimį, niekada nejungiu radijo. Klausausi variklio, kad žinočiau, kas vyksta mano sunkvežimyje ir kelyje. Be to, reikia važiuoti lėčiau: nesu vienas tų skubančių vairuotojų, norinčių važiuoti vos tik nubudus. Skiriu sau laiko, miegu, kai reikia miegoti, net ir tuomet, jei atvažiuočiau pavėlavęs dvi valandas“, – sako jis, pertraukėlės kelkraštyje metu įsipildamas mėtų arbatos.
Po skanaus valgio, kurį sudarė daržovės ir raudonos mėsos troškinys specialiame marokietiškame inde, Omaras Aitas Mbarekas eina patikrinti „Volvo FH“ autocisterną, kurioje iš Marakešo į Zagoros dykumos strateginę vietą, esančią Uarzazato pietuose, gabena motorinių transporto priemonių degalus.
Nuo 1997 m. Omaras Ait Mbarekas dirba Maroko bendrovei „Societe Transport Marouane et Freres Ltd“ (STMF), besispecializuojančiai gabenti degius produktus. Jis seniausias paslaugas teikiančio sunkvežimio vairuotojas. „Praėjusiais metais turėjau išeiti į pensiją, tačiau jie manęs neišleistų! Jie reikalavo, kad pasilikčiau. Tapau jų patikimiausiu vairuotoju, taip pat mokau jų naujus darbuotojus“, – sako jis.
Omaras Aitas Mbarekas pradėjo vairuoti sunkvežimį 1983 m. Prieš tai jis 11 metų dirbo sunkvežimio vairuotojo padėjėju, tai jam padėjo sužinoti prekybos triukų. Pirmasis jo vairuotas sunkiasvoris sunkvežimis buvo „Volvo F88“.
„Tuo laiku tai buvo geriausias pasirinkimas, tačiau važiuojant stačiais keliais jo stabdžiai perkaisdavo. Dabar šis naujas „Volvo FH“ gali gabenti iki 27 tonų ir kalva ar šlaitu rieda vienodu greičiu. Be to, šiandieniniai sunkvežimiai yra patogesni ir turi tinkamą kabiną, tuo tarpu anksčiau turėjome miegoti po vairu“, – sako jis.
Kabinoje yra itin reikalinga pastogė – ypač žiemą, kai intensyviai krintantis sniegas gali sustabdyti eismą, kartais net kelioms dienoms. Važiuodamas per Touflito gyvenvietę, Omaras Aitas Mbarekas prisimena, kaip 1998 m. visą savaitę eismas buvo įstrigęs dėl sniego.
Kai šiuo keliu vairuoju sunkvežimį, niekada nejungiu radijo. Klausausi variklio, kad žinočiau, kas vyksta mano sunkvežimyje.
„Neturėjome maisto ir antklodžių. Niekas neatėjo mums padėti. Mano vienintelė pagalba buvo šis baras, turėjęs židinį: savininkas gerai užsidirbo iš vairuotojų, mums parduodamas penkiais kartais brangesnę duoną“, – su pašaipa sako jis.
Omarui Aitui Mbarekui artėjant prie pavojingiausios kalnų perėjos dalies, nuotaika pasikeičia – jis parodo į mobiliąją anteną uolų viršuje ir pradeda pasakoti apie baisiausią vaizdą, kurį jam teko kada nors matyti. Tai buvo ankstyva 2012 m. rugsėjo diena, kai gūdžią naktį vairuotojas nesuvaldė autobuso ir nukrito 150 m žemyn. Žuvo 42 žmonės, kiti 25 buvo sužeisti.
„Ryte pravažiavau nelaimės vietą. Autobusas buvo supjaustytas į daleles ir gabaliukus. Ta nelaimė vis mane pasiveja, todėl meldžiuosi, kad niekada nieko panašaus netektų pamatyti.“
Anot policijos, avarija įvyko autobusui vežant daugiau žmonių nei leidžia konstrukciniai pajėgumai. Tai daugiausiai gyvybių nusinešusi avarija Maroko istorijoje, kai kasmet avarijose žūsta maždaug 4 000 žmonių. Valstybė daug investuoja į kelių infrastruktūros plėtotę ir taiko kelių eismo taisykles, tačiau kritikai sako, kad infrastruktūros plėtotės pastangos nutolusių vietovių, pvz., Tizi n’Tichkos, nepasiekia.
Didžiausia nelaimė patekti į avariją šioje vietoje: jei nežūsite krisdami, greitosios pagalbos automobilis gali ilgai užtrukti, o daugiau kaip šimto kilometrų spinduliu nėra jokios tinkamos ligoninės.
„Nenorėtumėte, kad čia įvyktų avarija: jei nežūsite krisdami, gali pernelyg užtrukti, kol atvyks greitoji pagalba, čia taip pat daugiau kaip šimto kilometrų spinduliu nėra tinkamų ligoninių“, – sako Omaras Aitas Mbarekas ir priduria: – Man gyvenime išties rūpi mano ir priešais mane esančių žmonių, taip pat mano vaikų, saugumas, laiku sukalbėtos maldos, kad mano sąžinė liktų švari ir nepadaryčiau žalos kitiems. Niekada niekas dėl manęs nežuvo ar netapo neįgalus; mano gyvenimas yra geras ir aš miegu švaria sąžine.“
Gimęs Atlaso kalnuose pasislėpusioje gyvenvietėje, Omaras Aitas Mbarekas neturėjo didelio pasirinkimo – jam jau paaugliui teko susidurti su profesija, kuri nuo to laiko tapo jo aistra. Jam buvo šešiolika, kai šalia gyvenvietės važiuojantis sunkvežimis pametė cukranendrių krovinį. Jis skubėjo padėti vairuotojui, kurį taip sužavėjo, kad jis nedelsiant už 15 dirhamų per mėnesį jam pasiūlė padėjėjo darbą.
„Darbas su sunkvežimiais buvo vienintelis ne tik man, bet ir daugybei kitųžmonių, gyvenančių mano vietovėje. Vienintelis dalykas, įnešęs naujų vėjų į aplink mus esančias gyvenvietes, buvo sunkvežimiai ir autobusai“, – sako jis ir prideda:
„Vairavimas man suteikia neapsakomo malonumo. Būti kelyje, susitikti kolegas vairuotojus ir apsikeisti informacija – tai tarsi narkotikas. Man tikras išsigelbėjimas yra tai, kad šiais keliais galiu klajoti žinodamas, jog visus šiuos metus sugebėjau saugiai vairuoti ir nesukelti pavojaus kitiems.“
Savininkai: Mohamedas Asli, generalinis direktorius.
Darbuotojų skaičius: 365
Bendrovė įkurta: 1996 m.
Pagrindiniai klientai: „Shell“, „Total Morocco“.
Bendras transporto priemonių skaičius: 283
„Volvo Trucks“ sunkvežimių skaičius parke: 236
Pagrindiniai kroviniai: naftos produktai