Trucks

90 tonų sunkvežimis poliariniame rate, Švedijoje

Toli Švedijos šiaurėje, giliai poliaratyje, kur temperatūra gali nukristi iki –40 laipsnių pagal Celsijų, 90 tonų autotraukinys veža medieną pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.
90 tonų junginys.
Ilgalaikis ETT tyrimo projekto tikslas – įtikinti valdžios institucijas padidinti apkrovos apribojimus iki 90 tonų.

Rogeris Henrikssonas tiesiog ilgisi šviesos. Keturis mėnesius per metus jam tenka dirbti, kai aplink viskas skendi sutemų ir aušros šešėliuose. Jam, kaip nuo šiaurinio poliarinio rato vos per kelis kilometrus nutolusiame Overkalikse dirbančiam vairuotojui, tamsa, apsnigti keliai ir iki minus 40 laipsnių nukrentanti temperatūra yra įprasti dalykai. Atpildas už tokias atšiaurias žiemas būna birželio mėnesį. 

„Beveik neįmanoma apibūdinti pojūčių, patiriamų čia vasarą, kai visą parą yra šviesu ir vidurnaktį šviečia saulė. Kai žadintuvas 1:50 suskamba birželio naktį šviečiant saulei, susiruošti yra daug lengviau nei tuo pačiu laiku, kai lauke yra aklina tamsa ir minus 35 laipsniai šalčio!“, – sako Rogeris Henrikssonas.

Nors atšiaurus klimatas ir kas antrą savaitę 3 valandą nakties prasidedanti pamaina tikrai atsiliepia sveikatai, jis neatsisakytų šiaurėje važinėjančio vairuotojo darbo. 

„Toks, koks esu, esu todėl, kad visada gyvenau čia. Man beveik 50 metų, o į užsienį esu išvykęs tik vieną kartą gyvenime. Kelionė buvo visai nieko, tačiau iki grįžimo namo likus dar dviem dienom, aš jau buvau pasiilgęs namų! Esu toks žmogus, kuris negalėtų gyventi dideliame mieste.“ 

Rogeris gabena medieną tarp gimtojo miesto Overkalikso ir lentpjūvės Munksunde, per dieną atlikdamas du reisus. Jis vairuoja 30 metrų ilgio sunkvežimį, kuris pilnai pakrautas sveria 90 tonų! 

„Nereikia ir sakyti, kad imtis šio darbo buvo šiek tiek baisu, nes pažvelgus į galinio vaizdo veidrodį atrodė, kad sunkvežimio galo nematyti! Tačiau greitai prie to pripratau ir turiu pripažinti – jaučiuosi esąs tikrai „kietas“, – šypsodamasis sako Rogeris. 

Pastaruosius metus jis vairuoja autotraukinį, kuris dalyvauja tyrimo projekte „En Trave Till“ (ETT). Palyginti su įprastiniais miškavežiais, vežant 50 proc. sunkesnius krovinius padidėja efektyvumas, o anglies dvideginio emisija sumažėja 20 proc. Kadangi autotraukinyje svoris pasiskirsto per daugiau ašių, kelio paviršius mažiau dėvisi.

Imtis šio darbo buvo šiek tiek baisu, nes pažvelgus į galinio vaizdo veidrodį atrodė, kad sunkvežimio galo nematyti.

Kad šiuo sunkvežimiu, sveriančiu 30 tonų daugiau nei leidžiama Švedijos teisės aktuose, jis galėtų važinėti viešaisiais keliais, jam buvo duotas specialus leidimas. „Volvo Trucks“ yra vienas iš partnerių, dalyvaujančių šiame tyrimo projekte. Tikimasi, kad projektas padės įtikinti pakeisti teisės aktus ir didžiausią leidžiamąjį bendrą sunkiasvorių sunkvežimių masę padidinti nuo 60 iki 74 tonų. Ilgalaikis tikslas yra gauti leidimą 90 tonų sunkvežimiams.

Rogeris sėdi kabinoje ir keiksnoja orus. Minusinė temperatūra, kuri paprastai būna sukausčiusi Overkaliksą, pamažu pakilo iki nulinės – tai reiškia, kad susidarys sunkiai pastebimi plikledžio ruožai ir patiš sniegas. 

„Taip būna tik tuomet, kai sniegas pradeda tirpti ir tižti. Ir kai negali iš karto išvažiuoti...“, – jis nustoja kalbėti, o jo veidą perkreipia pykčio grimasa. Pajudėti pavyko tik sulaukus kolegos pagalbos, todėl Rogeris šiek tiek vėluoja išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės. 

Ši diena yra ypatinga. Rogeris pirmą kartą vairuoja „Volvo Trucks“ naująjį „Volvo FH16“, specialiai sukurtą itin sunkių krovinių gabenimui.       

„Visuomet smagu vairuoti naują sunkvežimį. Vairuodamas naująjį FH iškart pajutau didelį skirtumą. Šis yra galingesnis, našesnis ir sparčiau kopia įkalne. Jo pakaba skiriasi nuo senesniojo modelio pakabos, todėl kelyje jautiesi daug patogiau. Šiuo sunkvežimiu visiškai pasitikiu“, – sako Rogeris.

Overkaliksą ir Piteo jungiantis kelias yra gana tiesus – jį sudaro kelios ilgos tiesios kelio atkarpos ir retkarčiais pasitaikantys vingiai. Rogeris iškart pastebi, kad dėl nepriklausomos priekinės pakabos IFS sunkvežimį yra lengviau valdyti kelyje. 

„Jis važiuoja taip lengvai, taip sklandžiai. Ir yra gerokai stabilesnis nei senasis modelis. Šis sunkvežimis taip pat yra stabilesnis kelio vingiuose ir žiedinėse sankryžose, galėtų atlaikyti dar daugiau – tereikia sukti vairą. Aš, kaip vairuotojas, stabiliau kelyje važiuojantį sunkvežimį vertinu labai gerai.”

Sunkvežimio patikimumas ir gebėjimas atlikti užduotis sunkiomis sąlygomis yra privalomi dalykai šiaurinėje Švedijos dalyje.

„Važiuojant čia žiemą galima patirti neišdildomų įspūdžių – vieną minutę važiuoji per pūgą, kitą – per ledą. Nepatyrusiems ir prastesnes padangas naudojantiems vairuotojams būna visai nesmagu. Dažnai pastebiu kalvotose vietovėse įstrigusius sunkvežimius iš kitų šalių. Štai praėjusią savaitę į griovį įvažiavo visas autotraukinys!“, – sako jis. 

Per 24 metų trukmės miškavežio vairuotojo karjerą jam pačiam teko kelis kartus atsidurti griovyje. Paskutinį kartą taip nutiko daugiau nei prieš dešimt metų. Rogeris parodo į per avariją sužalotą petį ir pasiguodžia, kad petį kartais vis dar paskausta. 

„Kai keliai yra apledėję, reikia nuspręsti, kada reikia sustoti, o kada reikia važiuoti toliau“, – aiškina Rogeris. 

Važiuojant čia žiemą galima patirti neišdildomų įspūdžių – vieną minutę važiuoji per pūgą, kitą – per ledą.

Pirmą kartą vairuodamas ETT projekto sunkvežimį jis nustebo, kad toks ilgas sunkvežimis gali taip sklandžiai ir manevringai važiuoti. Kadangi priekabą sudaro vežimėlis, sujungimo mechanizmas ir priekaba, važiuoti atbuline eiga būtų sudėtinga, tačiau Rogeris mano, kad kitais atžvilgiais papildomos tonos vairavimo neapsunkina. 

„Šio sunkvežimio stabdžių sistema yra tokia puiki, kad stabdymo atstumas nėra ilgesnis nei standartinio mūsų kraštuose 60 tonų sunkvežimio“, – sako jis.

Jis atidaro langą ir išspjauna nerūkomą tabaką, švediškai vadinamą „snus“. Pro pušų viršūnes švysčioja kovo saulės šviesa. Rogeris ant įprastų akinių užsideda akinius nuo saulės, kad apsaugotų akis nuo šviesos, kurią sustiprina atspindžiai nuo sniego. 

„Važiuojant iš Overkalikso į Piteo, klimato, kelio ir oro sąlygos stipriai pasikeičia. Overkalikse kelio sąlygos gali būti puikios, o kelio dalyje tarp Liuleo ir Piteo gali būti slidu“, – sako Rogeris. 

Nors reisas iš Overkalikso į Piteo trunka tik dvi valandas, tačiau žiemą reiso pradžioje temperatūra gali būti minus 30 laipsnių, o pakrantėje – vos keliais laipsniais žemesnė už nulį. Su iššūkiais susiduria ne tik vairuotojas, bet ir sunkvežimis, turintis atlaikyti didelius temperatūros svyravimus. 

Munksunde esančioje lentpjūvėje rąstai, nuo kurių nuimta žievė, juostiniais konvejeriais keliauja iš vienos medienos krūvos į kitą. Krovinys iškraunamas labai greitai, todėl praėjus vos 30 minučių Rogeris vėl iškeliauja į Overkaliksą. 

Iki darbo dienos pabaigos jis atliks dar vieną reisą. Tada bus laikas grįžti namo, pas šeimą. Rogeris turi keturis vaikus. Šiandien jis paims jauniausią sūnų iš vaikų darželio. 

„Man patinka nuolat važinėti tuo pačiu maršrutu. Draugai mano, kad esu šiek tiek keistokas ir svarsto, ar aš visai nepamišiu. O aš jiems atsakau, kad nereikia galvoti vien tik apie važinėjimą tuo pačiu maršrutu. Svarbiausia yra tai, kad visada galiu laiku grįžti pas šeimą ir kasnakt galiu išsimiegoti savo lovoje.“

 

Sunkvežimis

  • 2013 m. pagamintas „Volvo FH16“ su 16 litrų 750 AG varikliu. Jis veža medieną iš Overkalikso į šalia Piteo esančią Munksundo lentpjūvę.

  • Šis sunkvežimis, palyginti su standartiniu miškavežiu, 20 proc. sumažina anglies dvideginio emisiją ir tiek pat sumažina išlaidas.
     
  • Toks sunkvežimis yra vienintelis, jis vietoje 42 tonų veža 65 tonų krovinį, t. y. 50 proc. daugiau medienos. Visiškai pakrauto sunkvežimio bendroji masė yra 90 tonų, autotraukinys yra 30 metrų ilgio.