Trucks
„Norvegijos kelių su niekuo nepalyginsi. Čia tikrai negali užsisvajoti – privalai būti visiškai susikoncentravęs“, – sako siaurame posūkyje nuo kelio akių nenuleidžiantis specialiųjų krovinių vežėjas Jarle Tveitenas.
Kai buvau bepradedantis vairuoti sunkvežimius, žuvies transportavimas man paprasčiausiai buvo įdomu. Darbas su gyvomis būtybėmis tikrai daro mano darbą daug įdomesnį.
Kraštovaizdis, pro kurį jam tenka pravažiuoti, yra kvapą gniaužiančio grožio – tai dėl daugybės kalnų, krioklių ir aukštų fiordų tarp turistų išpopuliarėjusi vieta. Tačiau vairuotojams šis grožis gali būti pavojingas. Siauri ir vingiuoti keliai yra prastos būklės, be to, visada yra nuošliaužų pavojus. Rudenį ir ilgą, šaltą žiemą oro sąlygos yra atšiaurios: daug lietaus, sniego ir ledo. Vasarą, išnirus iš posūkio, netikėtai gali pasimaišyti neatsargiai kelio viduryje stovintys ir fotografuojantys turistai. Kai kur kelias tiesiog per siauras dviem transporto priemonėms prasilenkti ir vienintelė išeitis yra vienai transporto priemonei atbuline eiga nuvažiuoti iki artimiausios pakelės prasilenkimo aikštelės.
„Kai kurie žmonės sustingsta iš baimės čia vairuodami. Kartais man tenka sustoti, kad pareguliuočiau eismą ar padėčiau žmonėms apsukti automobilius ir galėčiau važiuoti toliau. Važiuodamas šiais keliais privalai bendradarbiauti susidariusiose eismo situacijose“, – sako Jarle.
Tačiau be reikalo sustabdyti savo sunkvežimį „Volvo“ FH16 750 jam nepatinka. Priekaboje jis veža pagal užsakymą pagamintas vandens talpyklas su gyvomis žuvimis, kurios, elgiantis neatsargiai, gali žūti vos per penkias minutes. Žuvis yra labai vertinga, o šiuo metu jo transportuojamo atlantinio paltuso jauniklių krovinio vertė yra maždaug 400 000 eurų. Net ir menkiausias neatsargumas jo verslui gali turėti rimtų pasekmių dėl griežtų draudimo taisyklių ir gyvūnų apsaugos nuostatų. Taigi jis turi atidžiai stebėti ne tik kelią, bet ir šalia prietaisų skydelio esančią stebėjimo sistemą, kuri fiksuoja talpyklose esančias sąlygas, pvz., deguonies lygį, pH vertę ir temperatūrą. Tai sudėtinga užduotis, kurią įvaldyti reikia daug laiko, tačiau turėdamas 30 metų žuvies transportavimo patirties, Jarle yra tikras ekspertas. Pirmaisiais darbo šiame pramonės sektoriuje metais jis žuvį transportavo po visą Europą, pvz., į Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Šetlando salas ir Škotiją. Taip jis įgavo reikiamos patirties savo vieno žmogaus ir vieno sunkvežimio krovinių pervežimo įmonei išplėsti iki didžiausio gyvų žuvų vežėjo. Jau daugelį metų jo verslas orientuojasi į Norvegiją bei Švediją ir tapo vienu iš geriausių paslaugų teikėjų savo srityje. Nors dabar jis iš viso turi 10 „Volvo“ sunkvežimių ir yra įdarbinęs dar kelis vairuotojus, vis vien pats dirba vairuotoju ir gabena užsakymus. Šiandien žuvys bus vežamos iki pat Riorviko Triondelage. Kad ten nuvažiuotų, jis turi iš Jondalo persikelti keltu į gimtąjį Tiorvikbygdo kaimą, esantį šalia Hardangerio fiordo – čia jis pragyveno visą savo gyvenimą. Artindamasis prie uosto, jis pirštu rodo link fiordo į penkis metrus nuo krantinės esantį namą, kuriame užaugo.
„Būdamas vaikas, atsiguldavau ant molo ir valandų valandas ten žvejodavau. Mano tėvas taip pat mėgsta žvejoti, todėl beveik kasdien valgydavome žuvį. Kai buvau bepradedantis vairuoti sunkvežimius, žuvies transportavimas man paprasčiausiai buvo įdomu. Darbas su gyvomis būtybėmis tikrai daro mano darbą daug įdomesnį“ – šypsodamasis sako Jarle.
Nors Tiorvikbygdas yra nedidelis kaimelis, jis tapo svarbiu tranzitiniu punktu dėl kelto maršruto į Jondalą, iš kurio keliai veda į rytų ir pietų Norvegiją. Per pastaruosius kelerius metus pro fiordą pravažiuojančio transporto srautas smarkiai išaugo – dabar kas mėnesį pro čia pravažiuoja net 25 000–30 000 transporto priemonių. Jarle šiuo keltu kėlėsi tūkstančius kartų.
„Norėdamas čia dirbti vairuotoju, turi prisitaikyti prie kelio ir gamtos. Kur bevažiuotume, visur turime kirsti fiordą – išmokome su tuo gyventi. Kartais pristatydamas vieną krovinį, turiu išsiųsti iki septynių sunkvežimių“, – sako jis važiuodamas į keltą
Kelionė keltu trunka apie dvidešimt minučių. Išvažiavęs iš kelto, jis dar labiau sukoncentruoja dėmesį vairuodamas septintuoju magistraliniu keliu – senu keliu, jungiančiu Bergeną su Oslu. Šis kelias neremontuotas daugelį metų ir jame pilna prastos dangos ruožų ir kelio duobių. Nuvažiavus maždaug dvidešimt kilometrų, kelias tampa vis pavojingesnis, nes iš vienos pusės kalnas vis statėja, o kitoje pusėje netikėtai atsiveria šimtus metrų žemyn einantis fiordas. Damba, skirianti kelią nuo nuolydžio, tėra pusės metro aukščio, todėl automobilis gali lengvai per jį persiversti ir įkristi į vandenį.
„Tai sunkus kelio ruožas. Vairuotojai, išvažinėję tiek laiko, kiek aš, žino, kad šis ruožas gali būti itin pavojingas. Yra tekę pravažiuoti pro mirtinas avarijas ir esu matęs žuvusių žmonių. Tai verčia susimąstyti: ar aš vairuoju taip, kad tokios lemties išvengčiau?“ – sako Jarle ir priduria:
„Laimei, gabenamas krovinys verčia mane vairuoti labai atsargiai. Be to, po tiek metų kelyje, pripranti vairuoti prastais keliais. Tačiau vis tiek, sėdėdamas sunkvežimyje ir šiais keliais naudodamasis kaip darbo vieta, galvoju, kad jie turėtų būti saugesni.“
Šiuose keliuose labai svarbu techninė priežiūra. Jei sunkvežimis sugenda, man reikia skubios pagalbos, kitaip turėsiu rimtų problemų.
Nors keliai yra sudėtingi ir pavojingi, Jarle teigia, kad patobulinus sunkvežimio technologijas, jo darbas tapo daug lengvesnis nei prieš daugelį metų, kai tik ėmėsi šio verslo turėdamas vieną naudotą „Volvo“ sunkvežimį. Šiandien prieš kelionę jo nebeima nerimas, nes vairuojant „Volvo FH16“ saugumas ir komfortas visiškai kiti. Jis taip pat pasirūpina, kad būtų sudaręs Auksinę „Volvo“ sutartį su „Volvo Action Service“, nes sudėtingi keliai reiškia, kad jo sunkvežimiai susidėvi greičiau, palyginti su likusia Europos dalimi.
„Šiuose keliuose labai svarbu techninė priežiūra. Jei sunkvežimis sugenda, man reikia skubios pagalbos, kitaip turėsiu rimtų problemų. Su „Volvo“ darbuotojais visada palaikėme gerus santykius, todėl iki šiol esu ištikimas „Volvo“, – sako jis, sustabdydamas sunkvežimį ir leisdamas automobiliui apsisukti.
Netrukus jis jau bus pravažiavęs blogiausią maršruto dalį ir toliau pirmiausia važiuos 50-tu ir po to 52-u keliais, kol pasieks Utą, o iš ten važiuos į savo kelionės tikslą – Riorviką Triondelage. Jis paaiškina, kad šiandienos maršrutas nėra toks dažnas užsakymas, nes daugumą jo gabenamų krovinių sudaro margojo upėtakio ir lašišos jaunikliai, kuriuos jis gabena į didelius Norvegijos žuvininkystės ūkius. Jis taip pat gabena daug lūpažuvių – tai parazitais mintanti žuvis, kuri naudojama ūkiuose, kad nesusirgtų kitos žuvys.
Laikui bėgant Jarle susidomėjimas transportuojama žuvimi išaugo ir jis nuolat, atsižvelgdamas į klientų poreikius, tobulina savo sunkvežimius ir vandens talpyklas. Be krovinių gabenimo ir vadovavimo įmonei, jis taip pat dalyvauja įvairiuose projektuose. Be to, jis prisidėjo prie Norvegijos žuvų gabenimo reguliavimo sistemos kūrimo proceso. Įprasta Jarle Tveiteno darbo diena retai kada būna trumpesnė nei 12 valandų – ji dažnai daug ilgesnė. Jis prisipažįsta, kad žmona ir trys vaikai dėl to šiek tiek nukentėjo, bet jie jau priprato, kad jis nuolat dirba iki vėlaus vakaro.
„Man jau 60 metų. Turiu pripažinti, kad būta daug ilgų darbo dienų ir daugybė iššūkių. Nebeturėčiau energijos to vėl pakartoti. Tai ne tik darbas, vairavimas tampa gyvenimo būdu. Bet aš mėgavausi absoliučiai viskuo.“