Trucks
Giliai kasyklose tarsi mechaninės skruzdės nepaliaujamai ir nenuilstamai juda mašinos. Tolumoje girdisi variklių keliamas triukšmas. Lauke išsisklaidė rūkas ir pasimatė mišku apjuosti kalnai.
Kasyklos gilumoje girdisi galingas riaumojimas. Kasant anglį ir gruntą, metant viską ant sunkvežimio priekabos, girdisi akmens trynimosi į plieną garsas. Andreasas Wahyudi kelias minutes palaukia uždėjęs ranką ant pavarų svirties, kol kolega sukraus sunkų krovinį.
Paskui jis uždeda koją ant akceleratoriaus pedalo ir vėl kyla į viršų. „Dėmesys, atsargumas ir bendravimas yra vieni iš svarbiausių dalykų“, – sako jis.
Susubango kasykla yra 9 000 hektarų ploto atvira kasykla, įsikūrusi Rytų Kalimantane, Borneo salos indonezietiškoje dalyje. Tai vieta, kurioje kasama kiečiausia ir brangiausia anglis – antracitas.
Atkasta anglis atrodo tarytum juodos vertikalios iškasto grunto juostos. Norint ją pasiekti, reikia išsprogdinti ir pašalinti su uolienomis susimaišiusį gruntą tarp anglies siūlių. Kiekvieną dieną 31-erių Andreasas 1,5 km atstumu nutolusiame sąvartyne iš „Volvo FMX“ iškrauna iš kasyklos atgabentą gruntą. Sudėtingas kelio paviršius ir sunkus apie 27 t krovinys reikalauja ne tik tvirtos konstrukcijos sunkvežimių, bet ir įgudusių vairuotojų.
Niekada nežinome, kas laukia toliau. Žemė juda ir tai, kas šią akimirką atrodo vienaip, greitai gali atrodyti visai kitaip.
Dėl gilių ratų provėžų, akmenų ir molingų duobių keliais šioje vietovėje sunku manevruoti. Greitai iškastas gruntas su nuošliaužomis ir liūtimis keičia kraštovaizdį.
„Gamta yra didžiausias iššūkis. Kelių būklė daro lemiamą poveikį saugumui“, – sako Andreasas.
Pilnai pakrauti sunkvežimiai dunda užnugary, o Andreasas budriai juos stebi. Paskui jis privažiuoja kelio duobę, prisipildžiusią vandens, ir abiem rankomis suspaudžia vairaratį. Sunkvežimiui artėjant prie įkalnės, variklio apsukos padidėja ir sunkvežimis kyla į viršų.
„Jokių problemų, šis variklis galingas.“
Per radiją girdisi pastovūs nurodymai, kur išversti krovinį, klausimai apie Andreaso buvimo vietą ir įspėjimai apie kelio kliūtis. Kasykloje bendravimas yra svarbiausias dalykas.
„Niekada nežinome, kas laukia toliau. Žemė juda ir tai, kas šią akimirką atrodo vienaip, greitai gali atrodyti visai kitaip. Tačiau žinau, kad mano kolegos mane informuos, todėl esu ramus“, – sako Andreasas.
Pamainos metu Andreasas niekada nepalieka savo sunkvežimio, tačiau niekada nesijaučia vienišas – jis nuolat palaiko ryšį per radiją, girdi aidinčius garso signalus ir prasilenkiančių vairuotojų sveikinimus.
„Geriausia šio darbo dalis – tai nauji draugai“, – paaiškina Andreasas.
Jis atvykęs iš Longkali, kuris yra rytiniame Kalimantane, ir, kaip daugelis vairuotojų, dirba toli nuo savo šeimos. Per pastaruosius keletą metų itin išaugo juodojo aukso poreikis, ypač iš Kinijos – tai paskatino užsienio bendroves atidaryti daugiau kasyklų Kalimantane, todėl išaugo ir darbuotojų poreikis.
Šiuo metu Andreasas gyvena dar su 20 kitų vairuotojų. Kasyklą ir gyvenamąją vietą skiria trumpa kelionė autobusu. Jis turi atskirą, paprastai apstatytą kambarį su čiužiniu ant grindų bei savo futbolo dievaičių plakatais ant sienų. Didžiąją laiko dalį jis praleidžia vairuotojo kabinoje ir tai jam patinka.
Andreasas vairuoja sunkvežimius nuo 2005 m. ir pastaruosius metus dirba kasykloje. Pradžioje jis sėdėjo šalia kito vairuotojo ir specialiai mokėsi.
„Pradžioje, kai sunkvežimis pakrypęs, buvo išties nemalonu, tačiau dabar pripratau. „Volvo“ išties patogus sunkvežimis, todėl galiu atsipalaiduoti. Palyginti su kitais gamintojais, šio sunkvežimio kabinos pakaba ir amortizatoriai yra puikūs“, – priduria jis.
Jau pietūs ir atėjo metas pertraukėlei kažkur toliau nuo kasyklos. Pastatę sunkvežimius į stovėjimo vietą, vairuotojai stogo šešėlyje valgo atsineštus ryžius ir prisidega cigaretes.
Kaitroje nesigirdi jokio garso. Molį itin suspaudė sunkūs sunkvežimiai, palikti ryškioje, baltoje saulės šviesoje. Purvas išdžiūvo padangų grioveliuose ir ant ratų, o ant sunkvežimio važiuoklės kabo purvino molio grumstai. Juntamas dyzelino ir įkaitusios gumos kvapas. Paskui darbas tęsiamas visą popietę.
Tačiau kitą dieną situacija pasikeičia. Naktį lijo lietus, kalnus apgaubė rūkas, o oras yra sunkus ir drėgnas.
„Šiandien bus slidu“, – sako Andreasas. Jis tik ką valgykloje, kurioje juntamas aitriosios paprikos ir aliejaus kvapas, pavalgė pusryčius iš ryžių ir vištienos ir šviečiant blausiai ryto saulei apsiavė savo odinius batus.
Sunkvežimių parke pučia vėsus vėjas, o žemė yra tikras purvo baseinas. Andreasas greitai patikrina sunkvežimį. Viskas atrodo gerai – alyva, filtrai, padangos, stabdžiai. Jis įlipa į vairuotojo kabiną, užkelia batus ant viršutinio laiptelio ir atlieka įrašą žurnale. Paskui įjungia techno stiliaus muziką, atsilošia ir laukia...
Kai vairuoju, jaučiuosi svarbus ir savimi didžiuojuosi.
Tropiniame Borneo staiga ir gausiai iškrinta musoninis lietus. Tai gan dažnas reiškinys, tačiau jį sunku nuspėti. Kai lietus liaujasi, kelius reikia nuvalyti – dėl saugumo sumetimų nevyksta joks kitas darbas.
„Jei darbų nesustabdysime, galime atsidurti griovyje ir apsiversti arba papulti į avariją. Šiandien oras atrodo gražus, tačiau žinome, kad lietus gali ateiti netikėtai.“
Be to, darbas nevyksta esant akinančiam rūkui ir dulkėse. Taigi, kai galima dirbti, visi dirba sunkiai. Šioje kasykloje „Volvo“ sunkvežimis dirba visą parą ir jis eksploatuojamas jau 10 metų.
Patekėjus saulei ir išsisklaidžius rūkui, vairuotojai sustato savo baltus „Volvo“ sunkvežimius. Variklių garsas nutilo, tarp sunkvežimių sklinda muzika iš vairuotojų kabinų. Vienas vairuotojas pagarsino muziką ir išsitiesė, užkeldamas kojas ant atvirų sunkvežimio durų.
Dėl varginančio vairavimo kasykloje nuovargis yra vienas iš didžiausių pavojų, todėl atliekami reguliarūs tyrimai ir įsitikinama, ar vairuotojas nėra pernelyg pavargęs. Andreasas vairuoja 11 valandų per dieną. Jis pripažįsta, kad tai monotoniškas darbas – kasdien tenka įveikti tą pačią 18 minučių trunkančią atkarpą. Tačiau tai daugiau nei kompensuoja pojūtis sėdint už vairo.
„Kai vairuoju, jaučiuosi svarbus ir savimi didžiuojuosi. Tai man teikia pasitenkinimą“, – sako jis.
Staiga jam duodamas nurodymas važiuoti ir jis nedelsdamas užveda variklį. Saulė jau pakilusi aukštai į dangų virš kasyklos. Pasibaigus darbo dienai, Andreasas pasuka į sunkvežimio stovėjimo vietą, išjungia variklį ir iššoka iš kabinos. Pro ramius debesis, raudonas žemės krūvas, augalus ir nutolusius mėlynus kalnus ryškiai šviečia mėnulis.
Vyrai mėlynais marškiniais ir su šalmais eina iš valgyklos į sunkvežimius – jie pasiruošę pradėti naktinę pamainą. Andreasas stovi šviečiant mėnuliui. Longkali jis buvo ūkininkas ir sunkvežimio vairuotojas. Čia jį atvedė galimybė dirbti ir užsidirbti, taip pat jam buvo suteikta proga tobulinti savo įgūdžius ir siekti karjeros.
„Ateityje, kai galėsiu sau leisti, norėčiau pradėti savo verslą transporto srityje. Panaudočiau čia įgytą patirtį. Kas žino, – sako jis ir kukliai nusišypso. – Galbūt vieną dieną net įsigysiu savo sunkvežimį.“
„Volvo FMX“, skirtas sudėtingiems darbams, yra 6x4 savivartis 17M3 su vienaeiliu šešių cilindrų, 10,8 litro D11A varikliu, išvystančiu 370 AG
Kaip jis naudojamas: gruntui pervežti Susubango kasykloje