Trucks
10 valandą vakaro didžioji dalis sunkvežimių buvo pastatyti šalia Eko Atlantic didžiulės statybvietės vartų. Šviečiant gatvės lempoms, keletas musulmonų vairuotojų ėmė melstis, tuo tarpu kiti pasitiesė plonus kilimėlius tiesiai ant žemės ir užsiklojo pledais, apsigobdami ir galvas.
Matthew Ude ruošiasi eiti miegoti. Kaip ir kasdien, jis vairavo savo „Volvo FMX“ į akmens karjerą, esantį už 150 km į Šiaurės Rytus nuo Lagoso, kad paimtų granito luitus, skirtus aštuonių kilometrų apsauginei sienai, skiriančiai „Eko Atlantic“ nuo jūros.
„Mes niekada nevairuojame naktį, tai pernelyg pavojinga. Rizika, kad mus kelyje sustabdys plėšikai, yra per didelė“, – sako Matthew.
Eko Atlantic turi tapti ateities Lagosu. Verslo ir gyvenamieji rajonai įsikurs dešimties kvadratinių kilometrų dirbtiniame pusiasalyje, kuris yra statomas visai šalia vietos, kuri žinoma kaip Viktorijos sala. Apsauginė siena buvo patikrinta, siekiant užtikrinti, kad ji galės atlaikyti pačias didžiausias audras, o vidinė sienos dalis užpildyta iš jūros iškastu smėliu.
Žodis „Eko“ yra kilęs iš vietinės joruba kalbos ir reiškia „žmonės iš Lagoso salos“ – tie, kurie čia gyveno nuo senų laikų. Tačiau Matthew yra nečionykštis. Jis yra etninės grupės, vadinamos Igbo, narys ir nuo 1978 m. vairuoja sunkvežimius Nigerijoje. Jo darbas tapo jo hobiu.
„Išmokau vairuoti sunkvežimius dirbdamas prancūzų bendrovėje ir vairavau „Renault“ sunkvežimius. Tai pirmasis mano „Volvo“ sunkvežimis ir man jis patinka. Jis turi gerus stabdžius, valdymas yra puikus net gabenant sunkų krovinį“, – sako jis.
Kiekvieną rytą, šešias dienas per savaitę Matthew 4 val. ryto išvažiuoja iš Eko Atlantic aikštelės. Jį lydi jo padėjėjas, vietinių vadinamas pagalbininku – tai 24 metų Giftas Mwaele. Giftas plauna sunkvežimį, padeda Matthew manevruoti atbuline eiga ankštose vietose ir yra tarsi dar vienos akys, kurių reikia važiuojant intensyvaus eismo sąlygomis. Kasdien iš įvairių akmens karjerų į Eko Atlantic atkeliauja apie 200 sunkvežimių.
Dėl prastų kelių eismas yra didžiausia mūsų problema. Gali būti pavojinga palikti sunkvežimį, kol bus sutaisyta prakiurusi padanga.
Pirmasis dienos stabtelėjimas yra transporto bendrovės biuras ir dirbtuvės Ibadane, kur Matthew ir Giftas pasiima savo krovinio užsakymą. Kelias į ten yra vienas pagrindinių šalies kelių, tačiau asfalto danga yra sulopyta ir prastos būklės. Net jei eismas ryte nėra intensyvus, norint pasiekti tikslą tenka važiuoti daugiau nei dvi valandas.
Jiems gavus krovinio užsakymą, Matthew išsuka iš pagrindinio kelio į mažesnį, kuris galiausiai tampa į karjerą vedančiu žvyruotu keliu.
„Dėl prastų kelių eismas yra didžiausia mūsų problema. Gali būti pavojinga palikti sunkvežimį, kol bus sutaisyta prakiurusi padanga“, – sako Matthew.
Karjero link vedantis žvyruotas kelias yra apaugęs tankia augmenija. Čia galima pamatyti dioskorėjas, manijokus ir pavienius bananmedžius. Už savęs sunkvežimis palieka tirštą dulkių debesį, o pro priekinį stiklą praskrenda keletas geltonų drugelių.
Staiga miško viduryje pasirodo karjeras. Balti sunkvežimiai su geltonomis savivartėmis puspriekabėmis važiuoja vienas paskui kitą paimti savo krovinio. Girdisi kurtinantis į sunkvežimius kraunamų granito luitų trinksėjimo garsas, ir Matthew, laukdamas savo eilės, pasinaudoja galimybe pasikalbėti su kitais vairuotojais.
Granito luitai, skirti „Lagoso didžiajai sienai“, yra 1,5 m skersmens, o sunkvežimiai gali gabenti iki 30 kubinių metrų krovinį. Tai nėra akmens, kurį galima kiekvieną kartą gabenti prie sienos, svoris – tiesiog tik tokio tūrio krovinys telpa į puspriekabę.
Matthew ir Giftui baigus krovimą, jie pasveria sunkvežimį, tuomet metas važiuoti atgal į Lagosą. Dabar 14.30 popiet, todėl eismas žymiai intensyvesnis. Įprastai iki Eko Atlantic tenka važiuoti keturias valandas, ir Matthew žino, kad iki jam atvykstant jau bus tamsu. Nekyla klausimų, ar jie turės laiko pavalgyti.
„Negalime sustoti, nes niekada neatvyksime“, – sako jis.
Matthew ir Giftas beveik visą darbo dieną praleido sunkvežimyje. Jie pasiima maisto su savimi ir valgo važiuodami. Kai nereikia skubėti, Matthew įjungia kompaktinių diskų grotuvą. Tarp dviejų dažnai vartomų jo Biblijų yra Paulo Simono, Stevie Wonderio, Jameso Browno ir šalies žvaigždės Skeeterio Daviso muzikinės kompiliacijos.
„Ir, žinoma, turiu šiek tiek nigerietiškos muzikos“, – besijuokdamas sako Matthew.
Jis atvyko iš vietovės, kuri anksčiau vadinta Biafra, o dabar yra Pietryčių Nigerijos Enugu. Jo tėvas buvo turgaus prekeivis, tačiau šeimai trūko pinigų, todėl po vienerių metų vidurinėje mokykloje Matthew turėjo palikti mokymosi įstaigą.
„Mūsų šeimoje buvo penki vaikai. Buvau vienintelis sūnus, todėl jau jaunystėje buvau priverstas pasirūpinti savimi pats. Tapti sunkvežimio vairuotoju buvo vienintelė mano galimybė, kadangi neturėjau pinigų nuosavai įmonei įkurti, o mano šeima neturėjo pakankamai žemės mums visiems.“
Tačiau vairavimas Nigerijoje gali būti gana nenuspėjamas. Matthew parodo į upę, kuri išsiliejo dėl smarkaus lietaus. Paskui eismas sustoja ir tenka laukti, kol vanduo nuslūgsta.
Tapti sunkvežimio vairuotoju buvo vienintelė mano galimybė, kadangi neturėjau pinigų nuosavai įmonei įkurti, o mano šeima neturėjo pakankamai žemės mums visiems.
Pravažiuojame pro autocisterną, kuri ryte nuvirto kitoje kelio pusėje. Vietiniai greitai pasirūpino jos turiniu. Šiuo atveju nieko blogo nenutiko, tačiau kartais dėl žiežirbų, patekusių ant degalų, kyla gaisras – dėl to būna daug aukų ar net žuvusiųjų.
Sunkvežimis ir dar keletas kitų per avariją apgadintų transporto priemonių šalikelėje aiškiai iliustruoja Matthew pateiktą eismo šalyje apibūdinimą, kurioje, rodos, negalioja jokios eismo taisyklės.
Tačiau Matthew vairuoja ramiai ir saugiai. Lagose jis turi žmoną ir keturis vaikus, tačiau juos mato tik sekmadieniais.
„Ilgai dirbame, todėl vakare negalime grįžti namo. Eismas Lagose pernelyg chaotiškas. Tačiau šeštadienio vakarą, pabaigęs darbą, važiuoju namo ir praleidžiu sekmadienį kartu su savo šeima. Įprastai einame į bažnyčią.“
Nigerijoje dieną greitai keičia naktis, o Matthew grįžus atgal į Eko Atlantic aikštelę, jau yra tamsu. Ilga sunkvežimių vora važiuoja į prieplauką išversti savo krovinį ten, kur jūra atsimuša į apsauginę sieną.
Matthew laukia po prožektorių šviesa, kol ateis jo eilė privažiuoti, pasuka siauros prieplaukos link, paskui važiuoja atbuline eiga ir išverčia granito luitus į jūrą. Bangos ritmingai atsitrenkia į sieną ir netgi, nukritus temperatūrai, oras yra vis dar šiltas, druskingas ir drėgnas. Nuo kranto galima matyti tik keletą blankių šviesų, sklindančių nuo Lagoso miesto.
Darbo diena baigėsi. Iš už savo sėdynės Matthew paima ryšulį, išsitraukia apklotą ir pasiruošia miegoti ant sėdynių.
Ketvirtą ryto jis jau bus pasirengęs pradėti naują dieną. Tai metas, kai pirmieji sunkvežimiai palieka Eko Atlantic ir patraukia į šiaurę.
„Volvo FMX“ 6×4, sunkių krovinių gabenimui skirtas vilkikas; „Meiller-Kipper“ savivartė puspriekabė; 400 AG, D13 „Euro 3“ variklis.
Dėl prastų kelių į Nigeriją pristatytų „Volvo“ sunkvežimių didžiausias greitis ribojamas iki 75 km/val.
Transporto užduotis: buvo pristatyta 50 sunkvežimių, skirtų granito luitams gabenti prie didelės apsauginės sienos, statomos aplink „Eko Atlantic“ Lagose.
