175 tonų autotraukinys Australijos platybėse

Australijos platybėse 52 metų močiutė vairuoja 175 tonų autotraukinį „Volvo FH 16“ su trimis galinėmis varančiosiomis ašimis. Už jos rieda keturios priekabos, o priešakyje – ilga ir karšta diena kelyje. Sunkvežimių vairuotojų duktė ir našlė Maxinė Taylor neiškeistų to į nieką kitą pasaulyje.

Šiame „Vairuotojo pasaulio“ epizode sužinokite, ką reiškia gvairuoti 175 tonų autotraukinį per Australijos platybes.

Sunkvežimio vairuotoja Maxine Taylor.

Maxine Taylor – močiutė ir sunkvežimio vairuotoja seka savo tėvo ir paskutinio vyro pėdsakais.

Maxinės Taylor sunkvežimio užnugaryje kyla raudonų dulkių kamuoliai. Priešais 90 kilometrų per valandą greičiu lekiančios vairuotojos akis plyti tolimas horizontas, mirguliuojantis nuo alpaus Australijos karščio. Tai – platybės.

Lauke 48 laipsniai karščio, tačiau temperatūra gali pakilti daug daugiau. Šiose platybėse temperatūra dažnai gerokai viršija penkiasdešimt laipsnių.

„Reikia gerti daug vandens, nes kitaip čia greitai dehidratuosi“, – ji paaiškina šios vietos realybę. „Karštis gali smarkiai pakenkti. Išgyventi be oro kondicionieriaus neįmanoma.“

52 metų močiutė yra šimtų kilometrų atstumu nuo... visko! Tai labai nuošali vieta. Čia nėra jokių gyvybės ženklų, išskyrus kelią retkarčiais pereinančią karvę, kupranugarį ar dingą, arba kitos įmonės sunkvežimį, pralekiantį priešinga kryptimi. 

Reikia gerti daug vandens, nes kitaip čia greitai dehidratuosi.

Maxine Taylor

sunkvežimio vairuotoja

Ji pagarsina garso sistemą ir dainuoja, pritardama Australijos roko legendai Jimmy Barnesui. Ji sako, kad taip gauna daugiau adrenalino. Galbūt tai taip pat padeda jai nustoti galvoti apie savo vyrą, kuris turėtų sėdėti šalia jos, vairuojančios sunkvežimius dulkėtose platybėse.

„Iš tikrųjų, vairuoti autotraukinius pastūmėjo mano vyras, pajutęs, kad jo sveikata sušlubavo“, – sako ji. „Taip nusprendėme, kad paskutiniaisiais jo gyvenimo metais galėtume dirbti kartu ir galėčiau išlaikyti save finansiškai.“

Prieš du metus Maxinės vyras mirė, tačiau prieš tai jie tris metus dirbo toje pačioje įmonėje, toje pačioje brigadoje ir kartu gyveno stovykloje, todėl galėjo kasnakt matytis.

„Tai kažkas tokio, kas niekada nepalieka tavo minčių. Kasdien apie jį galvoju ir manau, kad vis dar vairuoju už jį, nors jo jau nebėra tarp mūsų.“

Maxinė važiuoja į reisus tarp Woodie Woodie, esančio atokiame Vakarų Australijos Pilbaros regione, ir pakrantės miestelio Port Hedlando. Maršrutas pirmyn ir atgal sudaro 800 kilometrų – tiek jai reikia kasdien nuvažiuoti (kas šešias dienas gaunant vieną laisvadienį pailsėti) aštuonias savaites iš eilės, kurioms praėjus ji gauna dvi savaites atostogų, kad galėtų parvykti namo į Brisbaną, esantį už 5 000 km rytinėje Australijos pakrantėje. Atvykstant jos keturios didžiulės priekabos būna tuščios. Vykstant į uostą, jos prikraunamos juodos mangano rūdos, šiek tiek panašios į anglį ir naudojamos kaip lydinys nerūdijančiajam plienui gaminti.

 

Vairavimas tvyrant prieblandai dykumoje.

Reisai pirmyn ir atgal paprastai trunka 12–13 valandų, tačiau, jei prakiūra padanga, atsiranda gedimas arba jei tiesiog būna nepalankios važiavimo sąlygos, jie gali trukti ir iki 17 valandų.

Maxine Taylor iš anksto patikrina sunkvežimį.

Maxine patinka visų kitų regione dirbančių sunkvežimio vairuotojų bičiulystė ir bendruomenės pojūtis.

Dienos prailgsta. Reisai pirmyn ir atgal paprastai trunka 12–13 valandų, tačiau, jei prakiūra padanga, atsiranda gedimas arba jei tiesiog būna nepalankios važiavimo sąlygos, jie gali trukti ir iki 17 valandų. Prasidėjus lietingajam sezonui, čia gali užstrigti dienų dienas, laukdamas, kol nuslūgs potvynių apsemiami keliai.

Kasykloje dirbama pagal slankųjį darbo grafiką, todėl vos tik Maxinė grįžta į bazę ir išverčia krovinį, į jos vietą sėda kitas vairuotojas ir kartoja visą kelionę. Kai jis grįžta praėjus 12 ar 13 valandų, ji vėl sėda už vairo, paleidžia mėgstamiausią Jimmy Barneso albumą ir viską kartoja iš pradžių.

Čia dirba nedaug moterų, Maxine pripažįsta, kad matė tik dar vieną moterį, vairuojančią autotraukinius. Pasiteiravę jos profesijos, dauguma žmonių tiesiog negali patikėti, kad ji iš tikrųjų vairuoja autotraukinius – ypač žmonės, kuriuos ji sutinka pirmą kartą. „Jie tiesiog ištaria „Oho, nepasakytum, pažvelgus į jus“, – sako ji.

Nepaisant to, Maxinė visada norėjo būti sunkvežimių vairuotoja. Tiek jos tėvas, tiek velionis vyras buvo sunkvežimių vairuotojai ir jai pačiai tiesiog patinka vairuoti, nes vairavimas jai atrodo labai artimas. Ir nors ji yra moteris vyriškoje darbo aplinkoje, ji žino, kad vyrai gerbia ją – ji juos taip pat gerbia. 

Vyrukai nuostabūs. Jie visada klausia manęs per radiją: „Maxe, ar viskas gerai?“. Mes visi taip darome. Ne todėl, kad aš moteris. Mes paprasčiausiai visi rūpinamės vieni kitais. Čia esame jau daug laiko ir tapome šeima.

Maxine Taylor

sunkvežimio vairuotoja

Dingo siluetai.

Nutolęs vakarų Australijos Pilbaros regionas yra maždaug už 5 000 km nuo Maxine namų Brisbane rytiniame krante.

„Vyrukai nuostabūs“, – sako ji. „Jei sustosi arba sugesi, jie pravažiuodami sustos ir paklaus – „Ar turi pakankamai vandens ir maisto?“ Arba jie sustos ir bandys padėti. Mes puikiai sutariame, jie visada klausia manęs per radiją: „Maxe, ar viskas gerai?“. Mes visi taip darome. Ne todėl, kad aš moteris. Mes paprasčiausiai visi rūpinamės vieni kitais. Čia esame jau daug laiko ir tapome šeima.“

Maxinė ir jos kolegos reguliariai kepa mėsą kepsninėje, pasivaišina gėrimais ir daug bendrauja, juokiasi bei pasakoja anekdotus, kad pakeltų nuotaiką.

„Mes visi suprantame vienas kitą, visi yra labai draugiški ir puikiai sutaria. Tai yra būtina tokioje aplinkoje, nes kartu praleidžiame daugiau laiko nei su savo šeimomis.“

Jos pačios šeima išsibarsčiusi po visą Australiją. Ji išlaiko šeimos namą Brisbane, kuriame gyvena vienas iš trijų jau suaugusių vaikų. Kiti du jos vaikai gyvena toliau į pietus, Naujajame Pietų Velse. Ji turi dvi anūkes, o „pakeliui“ – akivaizdžiai džiaugdamasi sako – ir anūkas.

„Kartais paklystu savo mintyse“, – sako ji. „Protas šiek tiek blaškosi kažkur. Šeimą išvystu nedažnai. Manęs tai labai neliūdina. Susitikus visada gera pasipasakoti ir išgirsti naujienas. Tikriausiai aš jau prie to pripratau.“

Sprendimas pasilikti namą Brisbane – kuris reiškia ir tolesnį būsto paskolos išmokėjimą – yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių ji vis dar vairuoja sunkvežimius. Nors tame name ji gyveno 25 metus, tačiau šiomis dienomis ji namais vadina kasyklos stovyklą Port Hedlande.

„Praėjus aštuonioms savaitėms, atsiranda noras grįžti namo į Brisbaną, tačiau, kai grįžtu namo – ten nieko nėra, todėl vėl užsinoriu grįžti čia. Aplinka, kurioje gyvename – stovyklos aplinka – nuostabi.“

Čia vairuotojai prisiriša ne tik vienas prie kito. Jie prisiriša ir prie savo didžiųjų „Volvo“ autotraukinių. Tam, kad galėtų gabenti įmonės krovinius, sunkvežimių techninės priežiūros darbai atliekami bent kartą per savaitę, o vairuotojams kasdien tenka pripildyti juos degalų ir atlikti patikrą prieš pradedant važiuoti, kad jie dirbtų ištisą parą.

Žiūrėjimas į dykumos greitkelį.

Tai labai nuošali vieta. Čia nėra jokių gyvybės ženklų, išskyrus kelią retkarčiais pereinančią karvę, kupranugarį ar dingą. Dienos prailgsta.

 

„Jais labai patogu važiuoti, viskas sklandžiai veikia, todėl prižiūrime juos taip, tarsi jie būtų nuosavi sunkvežimiai. Visada tenka važiuoti tuo pačiu sunkvežimiu, todėl rūpiniesi jo švara ir jį prižiūri. Jei jie (įmonė) sunkvežimiui paskiria naują žmogų, kuris juo nesirūpina, aš labai nusimenu“, – sako Maxinė, o tada priduria: „Iš tiesų ir mano tėvas turėjo „Volvo“. Taip jau nutiko, kad ir aš vairuoju „Volvo“, todėl jis labai artimas mano širdžiai.“

Kad ir kaip ji mylėtų savo sunkvežimį ir gyvenimo būdą, kurio reikia laikytis būnant vairuotoju, Maxinė taip pat svarsto, kaip gyvens, kai baigs vežioti manganą per dykumą.

„Manau, kad tikriausiai norėčiau tai daryti dar penkerius metus, o tada, galbūt, išeiti į pensiją“, – sako ji. „Iš tikrųjų net nežinau, ką darysiu. Tikriausiai vyksiu pas šeimą į Naująjį Pietų Velsą ir praleisiu daugiau laiko su ja.“

Tačiau – ji sako – kol kas ketinu mėgautis kiekviena minute likusio laiko kelyje, pasigarsindama garso sistemą ir pokštaudama su vyriškiais per radijo siųstuvą-imtuvą.

„Man tai tiesiog patinka“, – sako ji. „Tikiuosi, kad vyras tikrai didžiuotųsi tuo, ką darau. Manau, kad taip ir būtų.“

Sunkvežimis

Sunkvežimis: keturių priekabų autotraukinys.
Modelis: „Volvo FH16“.
Variklis: 700 AG, sukimo momentas 3 150 Nm su „I-Shift“.
Vilkikas: 10x6 (dvi vairuojamosios ir trys varančiosios ašys).
Priekaba: 4 priekabos – (2 A priekabos, 2 vežimėliai) ir „B-double“ tipo junginys (iš viso 7 komponentai).
Svoris: 175 tonos (bendrasis svoris).
Naudingoji apkrova: daugiau kaip 113 tonų.
Ilgis: 53,5 metro.
Ratai: 84.
Degalai: iki 1 840 litrų talpa. (Tarp įvairių kasyklų ir Port Hedlando praktiškai nėra degalinių, o reisai dažniausia viršija 800 km).
Savybės: pritaikytas karščiui ir ekstremalioms sąlygoms.

  • Ledo maišeliai, skirti vairuotojui apsaugoti nenumatytais atvejais.
  • Apsauginis rėmas autotraukiniui apsaugoti nuo susidūrimo su laukiniais gyvūnais.
  • Specialios aušinimo priemonės rizikingiausiems komponentams, pvz., akumuliatoriams ir diferencialams, apsaugoti.

Susijęs turinys

Patyręs sunkvežimio vairuotojas, išbandomas Kanados kalnų kelių

Sunkvežimio vairuotojas Rodas Stanley gabena sunkius krovinius jau 18 metų. Nors ir turi patirties, Vakarų Kanada su vingriais kalnų keliais ir ribotomis vairavimo valandomis jam yra tikras išbandymas. ...

Išlikti gyvam viename iš pavojingiausių pasaulio kelių

Atsargumas, įgūdžiai ir patirtis 45 metus padėjo Juanui Manueliui Manrique išlikti gyvam dirbant viename iš pavojingiausių kelių pasaulyje. Tai Paso de los Caracoles kelias Čilėje....

Druskos gavyba iš Bolivijos beribių baltųjų platybių

Šviesa negailestinga, o oras retas. Didžiausioje pasaulyje druskos lygumoje išbandomi žmogus ir mašina. Čia sunkvežimio vairuotojas Dario Machaca Colque'as dirba daugiau kaip 30 metų....

Filtruokite straipsnius

5 true 5