Trucks

Į laukinę gamtą – diena gabenant Afrikos buivolą

Gyvūnų vežėjo darbas Pietų Afrikos gamtos rezervatuose reikalauja ne vien išskirtinių vairavimo gebėjimų, bet ir drąsos.
Sraigtasparnis ir sunkvežimis.
Sraigtasparnis padeda surasti ir apsvaiginti buivolą, o tuo metu ant žemės likusi veterinarų komanda jį seka savo sunkvežimiu.

Kregždutės leidžiasi ir stačiai neria per Pietų Afrikos savaną. Jos dalijasi oru su vėsiu vėjeliu, švelniai pučiančiu lygiu kraštovaizdžiu. Vos kelios minutės po 6 ryto ir netrukus patekės saulė. Staiga paukščių čiulbesį nustelbia dyzelinio variklio riaumojimas.

Link žmonių grupės su paėmimo sunkvežimiais, susirinkusiais ties Kalvų Užtvarnkos gamtos rezervato, esančio už 150 km į pietvakarius nuo Johanesburgo, vartais, raudonų dulkių debesyje dunda smėlio spalvos „Volvo FM“. Tai pirmoji sezono diena. Šiandien gyvūnų gaudymo komanda ketina sugauti ir perkelti Afrikos buivolą, priskiriamą didžiajam penketui – taip medžiotojai vadina sudėtingiausiai susekamus ir sugaunamus pavojingus Afrikos gyvūnus.

„Dažnai dirbame su buivolais, tačiau visuomet šis darbas rizikingas. Buivolas yra galingas gyvūnas, kai jis puola, tai jis daro labai kerštingai. Jei jam pakliūtumėte, viskas būtų baigta. Jis jus užmuštų“, – sako komandos prižiūrėtojas ir „Volvo“ sunkvežimio-vilkiko, kuriuo bus gabenami šie agresyvūs gyvūnai, vairuotojas Petrusas Motsoane'as.

Svarbus darbas daugybėje Pietų Afrikos gamtos rezervatų – sugauti ir pervežti laukinius gyvūnus. Pirmiausia ir svarbiausia jis atliekamas skirtingų gyvūnų rūšių balansui rezervatuose palaikyti, taip pat norint išvengti įvaisos.

Buivolas yra galingas gyvūnas, kai jis puola, tai jis daro labai kerštingai.

Gyvūnų gaudymas vyksta žiemos sezono metu (nuo kovo iki spalio), kai oras yra vėsiausias. Komanda sugauna ir perveža kelias skirtingas laukinių gyvūnų rūšis – nuo zebrų ir raganosių iki buivolų ir liūtų. 

Pietų Afrikos Laisvosios Valstybės provincijos rezervatai daugiau kaip 20 metų yra Petruso Motsoane'o darbo vieta. Chirurgo tikslumu jis manevruoja 24 tonų, 22 metrų ilgio sunkvežimį per savaną link gyvūnų, kuriuos ketinama perkelti, bandos. Norint atlikti darbą, keliami griežti reikalavimai sunkvežimiui ir vairuotojui.

„Jūsų kūnas pavargsta važiuojant per savaną. Atrodo tarsi lūžinėtų šonkauliai! Tačiau šį sunkvežimį vairuoju 10 metų ir niekada neturėjau problemų. Jis stiprus ir pakankamai elastingas viskam, ką reikia atlikti“, – sako Petrusas.

Laisvosios Valstybės gyvūnų gaudymo komandą sudaro 25 žmonės, taip pat veterinaras chirurgas ir sraigtasparnio pilotas. Malūnsparnis ieško buivolo ir veja jį į atvirą vietovę, kad veterinaras chirurgas strėlyte su raminamaisiais preparatais galėtų į jį šauti iš oro. 

Apsvaiginusi buivolą, ant žemės esanti komanda nuvairuoja savo paėmimo sunkvežimius ir daugiau nei toną sveriantį gyvūną pakelia į paėmimo sunkvežimio galą. Tada buivolas perkeliamas į Petruso „Volvo“ sunkvežimį, kur sunkvežimis su kranu įkelia miegantį gyvūną į priekabą, kurioje jam pažadinti suleidžiama atvirkštinio poveikio vaistų.

„Pabudęs buivolas yra šiek tiek agresyvus, tačiau iki to laiko jau būname išlipę ir uždarę duris. Jam pabudus, kol dar neišlipote iš priekabos, turite būti greiti tarsi žaibas, kad jūsų nesučiuptų“, – sako Petrusas.

Prisimindamas istoriją su apsvaigintu zebru, kuris pabudo viduryje pakrovimo procedūros ir bėgo per savaną su raiščiu ant akių, jis juokiasi, o jo apatiniame žandikaulyje esantis auksinis dantis ir kairiojoje ausyje įvertas auksinis žiedas blizga.

Trys didžiulę plunksnuotą uodegą turintys stručiai greitai bėga per aukštą žolę link sunkvežimio dešinės, o sraigtasparnio keliamas barškėjimo garsas priverčia dviejų raganosių ir raganosiuko šeimą baimingai skubėti tolyn. Sunkvežimis šokinėja pirmyn, per žolę ir krūmus, žemyn į tarpeklį ir per tiltą, kuris yra toks siauras, kad stebuklas, jog jį galėjo pervažiuoti transporto priemonė. Petrusas itin sutelkęs dėmesį.

„Kai važiuoju per pavojingą vietovę, sunkvežimis pašoka ir kelia visiškai kitokį triukšmą nei važiuojant įprastu keliu. Pavojinga vietove turiu važiuoti itin lėtai, kol vėl taps saugu. Turiu atidžiai stebėti priešais esantį kelią ir įsitikinti, ar jame nėra jokių akmenų arba kitų kliūčių. Tačiau negaliu matyti visko, kartais turiu rizikuoti“, – sako jis.

 

Diena prasideda nekaip. Pirmieji du veterinaro apsvaiginti buivolai pasileidžia į griovį ir tarpekliu žemyn, pavojingai netoli upės. Riaumojant varikliams, paėmimo sunkvežimiai įstringa aukštame į reikiamą vietą vedančiame krūme, o jiems į ją atvykus, jie negali nusileisti į klampią vietą, kurioje dabar miega vienas buivolas. Dėl medžių sraigtasparniui sunku vyti kitus galimai netoli esančius ir galinčius pulti buivolus.

Iškviečiamas pastiprinimas ir tada viskas vyksta labai greitai: miegantis buivolas įstumiamas į žalius neštuvus ir keliamas šlaitu į džipą, kur dešimt žmonių plikomis rankomis jį įkelia į paėmimo sunkvežimio galą.

Petrusas ne tik vairuoja, bet ir dirba prižiūrėtoju, įskaitant gyvūnų stebėjimą ir pagalbą juos įkeliant į priekabą. Priekaba turi penkis skyrius su plieninėmis durimis, kurias galima atidaryti ir uždaryti iš išorės. Daugiausiai sunkvežimis gali gabenti 15 buivolų (priklausomai nuo jų dydžio).

„Buivolams nepatinka stovėti vieniems. Jie pasiunta ir susižaloja. Todėl visada viename skyriuje keliauja du ar trys buivolai“, – paaiškina Keesas Lawrence'as, vadovaujantis gyvūnų gaudymo komandai, kai pamatuota tinkamą vitamino B dozę ketverių metų buivolei, kurią ką tik į sunkvežimį įkėlė komanda.

Kiekvienas sugautas buivolas yra ištiriamas dėl įvairių ligų, ženklinamas mikroschema, taip pat jam suleidžiama vitamino B, kuris stiprina jo imuninę sistemą. Kol Keesas suleidžia vitamino miegančiam buivolui, tarp „Volvo“ vilkiko-priekabos ir sunkvežimio su kranu susidaro buivolų su baltais akių raiščiais ir medvilnės vata ausyse eilė. Akių raiščiai ir medvilnės vata padeda jiems išlikti ramiems.

Kai kitiems vairuotojams pasakau, ką vežu, jie man sako: „Žmogau, vieną dieną tie gyvūnai tave užmuš.“ Tačiau tai darau daugiau kaip 20 metų ir vis dar esu gyvas.

Pervežamų buivolų kraujo tyrimai, perkėlimas ir pažadinimas vyksta greitai. Ilga geležine sija Petrusas atidaro skyrių duris. Priekaboje greitai susiburiuoja keturiolika gyvūnų. Buivolams nepatinka staiga sužinoti, kad jie uždaryti nedidelėje metalinėje dėžutėje. 

„Jie nurims pradėjus važiuoti“, – sako Petrusas, lipdamas į vairuotojo kabiną. 

Sunkvežimis važiuoja rezervatu link užtvaro, kuriame jie liks karantine, kol nebus parduoti aukcione kitiems gamtos rezervatams. Šiandienos krovinys yra vertas daugiau kaip 2,2 milijono randų – maždaug 170 000 eurų. Parduotus gyvūnus Petrusas Motsoane'as nuveš į jų naujus namus.

„Geriausia mano darbo dalis yra ta, kad savo sunkvežimį vairuoju keliu. Kai kitiems vairuotojams pasakau, ką vežu, jie man sako: „Žmogau, vieną dieną tie gyvūnai tave užmuš.“ Tačiau tai darau daugiau kaip 20 metų ir vis dar esu gyvas.“

Sunkvežimis

2003 m. „Volvo FM“ su 380 AG, 13 l dyzeliniu varikliu ir „SA Trucks“ pagamintu Pietų Afrikos vilkiku. Vilkikas-priekaba yra 22 metrų ilgio ir sveria 24 tonas. Gyvūnų gaudymo sezono metu (nuo kovo iki spalio) transporto priemonė yra naudojama kasdien laukiniams gyvūnas gabenti savanoje ir įprastais keliais.